Apie vaikų scenos baimę

Artinasi Kalėdos, gražiausia metų šventė, tačiau  kartu su puošniom eglutėm ir spalvingom dovanom, ateina metas, kuomet mokyklose ir darželiuose bus ruošiamasi šventiniams spektakliams.  Ne visiems vaikams ir tėveliams šis ruošimasis yra smagus, dažniau, atvirkščiai, jis prisipildo nerimastingais bandymais įkalbėti vaiką vaidinti ir nebijoti scenos.  Tėveliams, norintiems padrąsinti savo mažylius, keletas naudingų minčių.

Iš tiesų scenos, viešo kalbėjimo baimė iš pradžių būdinga visiems žmonėms, o ypač intelektualiems, meniškiems, jautriems, introvertiškos prigimties vaikams. Moksliniai tyrimai parodė, kad viešo kalbėjimo, scenos baimė gali būti prilyginama aukščiausio lygio stresui. Baimė paprastai mažėja vaikui augant ir įgyjant patirties, tačiau tik tuomet jei ta patirtis dažniausiai buvo teigiama, jei laiku ir tinkamai vaikui buvo suteikta pagalba.

Dauguma tėvelių žino ar nujaučia jog nepadeda baimės sumenkinimas „nieko čia atseit baisaus“ . Kur kas geriau pripažinti „matau kad tu nerimauji dėl to spektaklio“  „visi žmonės bijo kai reikia pasirodyti“.  Tuomet galima pasiūlyti pagalbą „Pabandykim kartu pričiupti tavo baimę“ „žinau ką mes darysime, kad tau būtų drąsiau‘‘

Labai svarbu parodyti vaikui, kad tikime jog jam pavyks. Iš kitos pusės, ne mažiau svarbu ugdyti vaiko gebėjimą priimti nesėkmę. Ši užduotis turbūt esminė, o kartu ir sunkiausiai įvykdoma, turint galvoje, kad visa mūsų vakarietiška kultūra orientuota į sėkmę. Vaikus giriame tik tada kai jiems sekasi, džiaugiamės tik rezultatu bet ne pačiu kūrybos procesu, vaikui suklydus, nutaisome liūdną veidą ir pan. Bepigu kinų vaikams, kuriems suklydus tėveliai  su pasididžiavimu sako „ tu gali pabandyti dar kartą“.  Iš tiesų būtų keistoka ir nuobodu jei viskas pavyktų iš pirmo bandymo. Tiesiog prarastume galimybę pasiekti savo tikslo įvairiais būdais, o kur dėtume visą laiką, atlikusį nuo bandymų? Bet kuris mūsų veiksmas visuomet yra tik dar vienas bandymas, kuriam nepasisekus galime bandyti ir vėl.

Tai štai priėjome ir prie praktikos. Reikalas patikrintas, kuo daugiau repeticijų, tuo mažiau baimės. Su sąlyga kad repeticijų metu kartu su vaiku džiaugėmės vaidinimu, nepykome už klaidas, „nespaudėme“ išmokti, veikiau žaidėme, skatinome vaiką improvizuoti, bet ne tiksliai kartoti. Kodėl visgi, kartais nepavyksta, susinerviname, pradedame vis daugiau reikalauti iš vaiko? Žinoma, čia kalbu ne apie visus atvejus, tačiau kartais tėveliai taip susitapatina su vaiku, kad jo pasiekimai ar klaidos nejučiom tampa tėvų kompetencijos išraiška „ką kiti pagalvos, kad nemoku auklėti savo vaiko?“  Vaiko ir tėvų temperamentas, nervų sistema, gebėjimas kovoti su stresu gali labai skirtis, todėl neteisinga būtų iš jo reikalauti to kas tėvams atrodo „lengva užduotis“. Jei auginate ypač jautrų, uždarą vaiką, geriau neverskite jo lipti ant scenos, jei šis nenori. Galima rasti ir mažiau traumuojančių būdų kaip ugdyti tokio vaiko pasitikėjimą savimi pvz. muzikos, sporto užsiėmimų lankymas, rūpinimasis nuosavu gyvūnėliu. Jei iškyla dilema, „o kaipgi visi vaidins, o mano vaikas ne?“, kartais galima vaikui pasiūlyti mažiausiai streso reikalaujantį, galbūt nebylų vaidmenį.

Generalinė repeticija namuose taip pat gali padėti. Čia kalbu ne tik apie realų vaidmenį, bet ir apie visą vaidinimo situaciją. Tėveliai gali pasiimti vaiko lėles, žaislus ir su vaiku suvaidinti „kaip viskas tą dieną vyks“ parodant kaip pagrindinis herojus /vaiko žaislas/ ruošiasi, važiuoja į spektaklio vietą, sutinka savo draugus…Svarbu įvardinti  herojaus jausmus pvz.“ jam stipriai plaka širdelė, neramu ar pavyks gerai suvaidinti“ /čia svarbu neperlenkti/ pabrėžti kaip herojus kovoja su baime „meškutis giliai įkvepia oro, paima savo mamą už rankos…“ „mama sako-žiūrėk kai vaidinsi į mane ir aš tau šypsosiuos…“ Toliau suvaidinama visa situacija, spektaklio eiga, žiūrovų plojimai ir pasidžiaugiama. Įtaiga čia vaidina ne paskutinį vaidmenį. Vaikui galima pasakyti, „tu būsi medis, o medis yra drąsus….“ . Jei vaikas sako „o kas jei aš pamiršiu..nepavyks“ galima aptarti keletą realių išeičių „vadovė padės…sugalvosi ir pasakysi kitaip“ svarbu pabrėžti, kad klaida nėra tragedija ir net geriausiems aktoriams taip nutinka, tačiau jie „apsimeta kad viskas gerai“ ir niekas nepastebi klaidos. Juk žiūrovai dažniausiai nežino kaip viskas turi būti. Ir, galų gale, prieš palydint vaiką į sceną, tėveliai turėtų nepamiršti giliai įkvėpti ir suvaldyti savo pačių jaudulį, kad per įtemptą balsą, veido išraišką ar nervingą prisilietimą neperduotų jo jau ir taip nerimaujančiam savo artistui.

 

Psichologė Aušra Šūmakarienė

www.kurybosterapija.lt