Kaip užauginti kūrėją

Gal jums teko girdėti tokį posakį: visi žmonės gimsta originalai, tačiau absoliuti dauguma miršta kopijos. Maži vaikai tiesiog trykšta entuziazmu ir spontaniškumu, smalsiai tarsi kokie mokslininkai tyrinėja ir atranda pasaulį. Jų vaizduotė atrodo beribė, iš smėlio saujos galinti sukurti pasakišką pilį, o mažą akmenėlį paversti brangakmeniu ar gardžiausiu skanėstu.


Jei auginate bent vieną tokį stebukladarį, vieną dieną galbūt pastebėsite, kad kerai išsisklaidė ir jūsų mažasis princas ar princesė jau nieko nebenori, nežino ką veikti, o visas jo ar jos pasaulis ir interesai susiję su kompiuteriu, televizoriumi ir mobiliuoju telefonu… Kur dingsta smalsūs, klausinėjantys, originalūs vaikai? Atrodo, su amžiumi jie vis labiau tampa panašūs vieni į kitus. Ar kūrybiškumo niekuomet nepritrūksta tik mažyliams ir išskirtiniais gebėjimais apdovanotiems menininkams, mokslininkams, rašytojams?

Kai pabandžiau keleto žmonių pasiteirauti, kas, jų manymu, yra kūrybiškumas, gavau visą krūvą panašių, tačiau nevienareikšmiškų atsakymų. Vieni kūrybiškumą supranta kaip žmogaus gebėjimą vadovautis intuicija, eksperimentuoti, rasti nestandartinį problemos sprendimą. Kitiems kūryba – tai gebėjimas „iš kirvio išvirti sriubą“. Dar kiti šį gebėjimą vadina pagrindiniu žmogaus gyvenimo varikliu, be kurio nevyktų jokia žmogiškoji evoliucija. Psichologijos mokslas kūrybiškumą sieja su vaizduote ir intelektiniais gebėjimais, tačiau pabrėžia, kad tai nėra tapatūs dalykai. Kartu kūrybiškumas apibūdinamas kaip gebėjimas kelti naujas idėjas, savarankiškai mąstyti ir greitai orientuotis naujose situacijose. Pati kūrybiškumą apibūdinčiau kaip gebėjimą laisvai, pozityviai ir nestereotipiškai keisti save ir supančią aplinką. Kam mums to reikia? Drįstu teigti, kad pasaulyje, kur kasdien padaroma naujų atradimų, kur informacija ir materija tiesiog pribloškia pasirinkimo gausa, o, norint kažko pasiekti, reikalingas gebėjimas greitai atsirinkti ir tarpusavyje suderinti daugelį, rodos, neįmanomų uždavinių, be tokios savybės kaip kūrybiškumas sunku išsiversti.

Be abejo, aš kaip ir jūs savo vaikui linkiu paties geriausio, pilnaverčio gyvenimo, todėl domiuosi, ar tokią svarbią savybę būtų galima kaip nors sustiprinti, ugdyti ar bent jau nesutrukdyti natūraliai skleistis kūrybiškai prigimčiai?

Kūrybiški vaikai

Kalbant apie kūrybiškumą, kaip ir apie bet kokią kitą žmogišką savybę, yra sunku pasverti, kas jį labiau lemia: prigimtis ar aplinka. Vieni laikosi nuomonės: ką Dievas davė, tą ir turime, kiti linkę pasikliauti tik savo jėgomis ir mano, jog viskas išugdoma ilgu ir sunkiu darbu. Tačiau šiuolaikiniai psichologai jau nebesiginčija ir teigia, kad svarbu tiek įgimti gebėjimai, tiek ir tai, kaip jie ugdomi. Iš tiesų kiekvienas ikimokyklinukas, jei jis yra sveikas, pailsėjęs ir jaučiasi saugus bei mylimas, yra be galo kūrybiškas. Kadangi jo nestabdo daugybė „teisingų“ nuostatų, kaip viskas „iš tikrųjų turėtų būti“, jis leidžia sau fantazuoti, kurti ir atrasti naujus bei netikėtus pasaulius, kur viskas įmanoma – ir skraidantys katinai, ir gerosios fėjos, ir spalvotas vėjas… Vaiko pasaulis alsuoja beribe laisve, pažinimo džiaugsmu ir kūryba. Visgi, lyginant mažuosius kūrėjus tarpusavyje, galima pastebėti, kad kai kurie iš jų išsiskiria ypatingais gabumais, vaizduote ar intuicija. Tokių vaikų tėveliai apie savo mažylius sako: jis toks nuo gimimo, mes jo nemokėme, jis pats viską išsiaiškino. Iš prigimties apdovanoti vaikai kartais lyginami su kempine, sugeriančia į save viską. Jie mato, girdi, jaučia daugiau nei jų bendraamžiai. Gebėdami gerai sutelkti dėmesį tokie vaikai vienu metu gali sekti net kelis įvykius ar pastebėti netikėtus tų įvykių tarpusavio ryšius, kurie dažnai ir sudaro kūrybinių gebėjimų esmę. Jie gali ilgam susikoncentruoti į vieną jiems patinkantį užsiėmimą ir net keletą dienų daryti tai, kas juos ypač žavi. Ir vėliau šie vaikai užsispyrę siekia savo tikslo – ir žaisdami, ir dirbdami. Gabūs ir kūrybiški vaikai – tikras iššūkis tėvams. Nuolat tenka atsakinėti į begalinius, kartais sunkius klausimus, tvarkyti nuo vaiko eksperimentavimo nukentėjusius namus, atsiprašinėti kaimynų dėl ne laiku surengto koncerto ar jaunojo dailininko piešiniais pagražintos laiptinės sienos.

Vaiko kūrybiškumas, net ir tas „vidutinis“, „normalus“, gali kelti rimtų nepatogumų tėvams. Juk reikia vaiką ir pamaitinti, ir aprengti, ir pas gydytoją nuvesti, o šis priešinasi, nes nori pirma išsiaiškinti, ką pusryčiams Afrikoje mėgsta valgyti zebras. Belieka paminėti, kad visi tėveliai kartais būna tiesiog pavargę, prislėgti rūpesčių ir nei žino, nei nori žinoti, ką tie zebrai ėda. Čia ir iškyla dilema: baisu sužlugdyti savo vaiko entuziazmą, tačiau kartais tiesiog negalime, nemokame ar nenorime jo išklausyti, paskatinti ar pamokyti. Bet kuriuo atveju reikia begalinės meilės, neišmatuojamos kantrybės ir, be abejonės, žinių.

Tėvai gali padėti

Kas galėtų padėti atsiskleisti vaiko kūrybiškumui? Psichologai J. C. Gowanas ir E. P. Torrance’as, tyrinėję gabius ir kūrybiškus vaikus, siūlo sudaryti tokias sąlygas jų kūrybingumui atsiskleisti:

1. Sukurkite vaikui saugią psichologinę aplinką, į kurią jis galėtų sugrįžti išsigandęs savo atradimų. Vaikui svarbiausia žinoti, jog, kad ir kas nutiktų, jis yra vertinamas ir mylimas. Ypač daug laimi tėveliai, kurie ne puola aiškinti vaikui, kodėl jam nepavyko, bet visų pirma įvardina: „Matau, labai nusiminei ir supykai, kad tau šį kartą nepavyko, bet džiaugiuosi, jog tu domiesi, tikiu, kad kitą kartą tau pavyks jau geriau…“ Pagalbą, žinoma, galima pasiūlyti, bet tik ne patiems padaryti užduotį už vaiką.

2. Palaikykite vaiko kūrybinius sugebėjimus ir užjauskite, ištikus pirmosioms nesėkmėms. Venkite neigiamai vertinti kūrybinius vaiko bandymus, kad ir sakydami: „Taip, tai visai neblogai, bet būtų daug geriau, jeigu…“

3. Būkite pakantūs keistoms ar neįprastoms idėjoms. Stenkitės atsakyti į visus klausimus, tačiau nepersistenkite pasakodami apie tai, ko vaikas dar neklausia.

4. Palikite vaiką vieną ir leiskite jam užsiimti, jeigu tik jis nori, savo reikalais pačiam. Per didelis globėjiškumas gali sukliudyti kūrybai.

5. Padėkite vaikui išmokti susikurti savą sistemą, pagal kurią jis galėtų vertinti tiek savo paties, tiek kitų idėjas. Kai vaikas jūsų klausia: „Ar gerai padariau, nupiešiau?“, galite perklausti: „O kaip tau atrodo? Kaip galvoji, ką dar čia galėtum / norėtum nupiešti?“ „Mokytoja galvoja, kad sniegas piešiamas tik balta spalva, o kaip tau atrodo?“

6. Padėkite vaikui patenkinti pagrindinius poreikius (saugumo, meilės, pagarbos sau ir kitiems), nes žmogus, sukaustytas nepatenkintų poreikių „energijos“, menkiau gali save realizuoti. Jei su savo vaiku bendrausite nuosekliai, aiškiai įvardindami, kokio elgesio iš jo tikitės, kartu nepamiršdami kasdien bent po kelis kartus jam pasakyti „myliu“, „džiaugiuosi“, „didžiuojuosi tavimi“, „tau pavyks“, jis jausis saugus ir mylimas. Kai nebelieka kliūčių, įgimtas vaiko smalsumas tarsi savaime liejasi.

7. Paaiškinkite vaikui, kad į daugelį jo klausimų nėra vienareikšmio atsakymo. Juk vienareikšmiškai negalime atsakyti ir į tokį klausimą, ar meluoti visada blogai, o į kai kuriuos klausimus iš viso negalime atsakyti, todėl belieka pripažinti savo nežinojimą.

8. Suraskite pritarimo žodžių naujiems vaiko kūrybiniams ieškojimams, venkite kritikuoti pirmuosius bandymus, net jeigu jie būtų labai nesėkmingi. Išreikškite savo simpatiją ir šilumą – juk vaikas kuria ne tik dėl savęs, bet ir dėl tų, kuriuos myli. Ne kartą teko stebėti tokį vaizdelį: vos pramokęs piešti mažylis didžiuodamasis tiesia savo mamai ar močiutei keverzonę su paaiškinimu „čia tave nupiešiau“, o jam atsakoma: „Ačiū, bet kur čia mano galva, kojos?“ Tuomet vaiko veide atsiranda nerimas, kurį galėtume įvardinti: „Aš kažką padariau ne taip, mamai nepatiko.“ Po daugelio tokių komentarų susiformuoja ir įsitikinimas „aš nemoku piešti“. Žinoma, ateis laikas, kai vaikui galėsite paaiškinti, ką jis galėtų padaryti kitaip, tačiau tik ne tais pirmaisiais kartais.

9. Padėkite vaikui tapti „protingu avantiūristu“ ir kartais pasikliauti tik intuicija ar surizikuoti: labiausiai tikėtina, kad būtent tai ir leis padaryti tikrąjį atradimą. Kai dukra guodžiasi, kad mokykloje yra pirmą kartą pakviesta vaidinti spektaklyje ir bijo, jog nesugebės, galima jos paklausti: „O kaip tu kitaip sužinosi, ar tau patinka vaidinti?“

10. Vaikas, kuris neturi galimybės išlieti savo kūrybinės energijos, lengvai gali nukreipti ją nepageidaujama linkme. Tam reikalinga sukurti tinkamą kūrybai atmosferą, aplinką. Vaikui reikia turėti savo kambarį ar vietą, kur niekieno netrukdomas ir pats nesusilaukdamas priekaištų dėl trukdymo, netvarkos ar nešvaros galėtų atsiduoti kūrybos siautuliui. Jei namuose tokių sąlygų sudaryti neįmanoma, išradingiems tėveliams galbūt pavyks rasti tinkamą būrelį, muzikos ar dailės mokyklėlę. Dar vienas kelias – patiems atrasti laiko ir imtis ugdyti savo vaiko kūrybiškumą.
Svarbi patirtis

Kūrybos stebuklas negali vykti, kai vaiko siela alksta negaudama pakankamai naujų įspūdžių. Kalbėdama apie įspūdžius, jokiu būdu nesiūlau užversti vaiko žaislų ar dailės priemonių gausa, kas paprastai skatina vaiko abejingumą, nenorą kuo nors domėtis. Ugdant kūrybišką mąstymą svarbu, kad vaikai nuo mažens galėtų įgyti kuo įvairesnės patirties, turėtų galimybių tyrinėti pasaulį visomis juslėmis. Svarbu ne tik matyti, bet ir išmokti pastebėti, ne tik klausytis, bet ir girdėti, justi, užuosti. Tam reikalinga mokytis sąmoningo, atviro santykio su pasauliu. Pedagogas J. Schrankas siūlo išbandyti tokius vaiko kūrybiškumą lavinančius užsiėmimus:

  •     Pabūkite su vaiku tyloje vieną ar dvi minutes, klausydamiesi garsų. Aptarkite, ką išgirdote. Pakalbėkite, kuo gali būti naudinga tyla.
  •     Sudarykite galimybių vaikui išbandyti įvairius muzikos instrumentus.
  •     Skatinkite kurti savo muziką, išgaudami garsus akmenėliais, savo kūnu ar kitais netradiciniais instrumentais.
  •     Apžiūrinėkite su vaiku kokią nors vietą, tarsi matytumėte ją pirmą kartą, stengdamiesi pastebėti tai, ko anksčiau nepastebėjote.
  •     Kurį laiką žiūrėkite vienas į kitą. Tada nusigręžkite ir pakeiskite tris savo išorės elementus (pavyzdžiui, šukuoseną, papuošalus, drabužių detales). Atsisukę pastebėkite, kas pasikeitė.
  •     Paprašykite vaiko apibūdinti kokį nors šimtus kartų matytą dalyką (pavyzdžiui, savo dviratį).
  •     Išjungę televizoriaus garsą, paprašykite atspėti, kokia ekrane rodomų žmonių nuotaika, bandykite kartu sugalvoti, apie ką jie pasakoja.
  •     Tegu vaikai įsivaizduoja esą neregiai – užmerkę apčiupinėja įvairius daiktus ir mėgina atspėti jų temperatūrą, svorį, paviršių, dydį.
  •     Surenkite maisto degustacijos vakarą, prašykite vaikų išrinkti skaniausią obuolių, duonos pavyzdį.
  •     Užriškite vaikui akis ir duokite įvairaus maisto, kad atspėtų, kas tai, jį apibūdintų. Rankomis liesti maisto negalima – leidžiama tik uostyti ir ragauti.
  •     Paskatinkite vaiką atpažinti namuose, gatvėje tvyrančius kvapus.
  •     Prašykite atpažinti įvairius daiktus tik iš jų kvapo.
  •     Paprašykite sukurti pasaką apie kokį nors daiktą, pavyzdžiui, šaukštą.
  •     Darykite spalvotus dažų atspaudus ir prašykite vaiko įžvelgti juose kažką prasmingo. Tą patį galima daryti stebint debesis danguje.