Kodėl vaikai mėgdžioja?

Kiekvienas sveikas mažylis nuo ankstyvos kūdikystės noriai mėgdžioja aplinkinius, ypač savo tėvelius, brolius, seseris. Darželyje ar vaikų žaidimo aikštelėje galima dažnai pamatyti kaip mažieji žaidžia „mamas“ „namus“, kalba įsivaizduojamais telefonais, žaidžia mėgiamų filmukų herojus. Kartais tėveliams tenka susigėsti, kai jų atžalos ne pačiu tinkamiausiu momentu netikėtai pamėgdžioja jų žalingus įpročius-užsirūko ar vaidina apgirtusius- „ kaip tėtis“, nusikeikia- „kaip mama ar vyresnis brolis“. Kodėl taip darai?

Kartą išgirdau klausiant tėtį, kai jo mažylis vaidindamas šunį pabandė valgyti iš jo bliūdelio. Vaikas be abejo negali atsakyti į tokį klausimą. Jis mėgdžioja nesąmoningai, nes tai instinktyvus elgesys, reikalingas ne tik žmonėms, bet ir kai kurioms gyvūnų rūšims ir sąlygojantis būtinos išlikimui patirties perdavimą. Mėgdžiodamas vaikas išmoksta kalbėti, laikytis higienos, bendrauti  ir daugelį kitų dalykų. Kitaip tariant mėgdžiojimas tai žaidimas, kurio rezultatas yra tam tikras išmokimas. Taigi, kuo tiksliau vaikas geba pamėgdžioti, tuo geriau yra išsivystę jo pažintiniai gebėjimai. Deja, kartu su reikalingais įgūdžiais, vaikai išmoksta ir ne visai tinkamų ar net žalingų sveikatai dalykų. Mažą vaiką galima prilyginti kempinei, kuri sugeria į save viską kas vyksta aplinkui. Jie nemoka filtruoti gaunamos informacijos, nemoka vertinti kas jiems naudinga, o kas potencialiai gali pakenkti. Kartais instinktyvus mėgdžiojimas gali peraugti ir į sąmoningą, tyčinį elgesį. Taip nutinka tuomet kai aplinkiniai savo reakcijomis-juoku, pykčiu, paskatina vaiką pakartoti tam tikrą elgesį, šį kartą jau dėl to, kad smagu stebėti kai tėveliai juokiasi ar paraudusiu veidu keistai mosikuoja rankomis. Tuomet, mėgdžiojimo paskirtis jau nebe išmokimas, o tiesiog žaidimas. Todėl, pastebėjus netinkamą vaiko elgesį svarbu jį nutraukti ramiai atitraukiant vaiko dėmesį prie kitos veiklos ir vengiant stipraus emocinio reagavimo. Mėgdžiodami vaikai išmoksta ir nenaudingo, kartais bereikalingai ribojančio emocinio reagavimo į aplinką. Baimingos mamos vaikai be abejo išmoks visko bijoti, nes nuolat girdi perspėjimus apie tariamus pavojus. Tačiau ir drąsioms mamoms kartais pasitaiko netikėtai suklikti išvydus varlę ar mažytę pelytę. Pamačius persikreipusį mamos veidą, vaikui gali užtekti ir vieno karto įsiminti, kad išvydus šiuos ar panašius gyvius reikia klykti ir šokti į šalį.

 

Mėgdžiojimas reikalingas žmogui ne tik vaikystėje, bet ir visą likusį gyvenimą. Galbūt todėl buvo sukurtas posakis „visi žmonės gimsta originalais, o miršta kopijomis“ Todėl, svarbu vaikus palaipsniui mokyti įvertinti stebimą aplinką, neskubėti sekti kiekvienu pavyzdžiu, bet stengtis ugdyti savo kūrybiškumą, savarankiškai eksperimentuojant ir randant savo originalų sprendimą.

 

Parengė psichologė Aušra Šūmakarienė

www.kurybosterapija.lt