Vaikas + televizorius = ?

Apie  televizijos poveikį vaikų sveikatai visuomenėje diskutuojama jau apie 60 metų – maždaug tiek kiek egzistuoja pati televizija. Mokslininkai, medikai, pedagogai, psichologai visame pasaulyje atliko tūkstančius tyrimų, kurių išvados didžiaja dauguma atvejų įrodė neigiamą besaikio televizoriaus žiūrėjimo poveikį žmonėms, ir ypatingai mažiems vaikams. Pabandykime įsivaizduoti kiek laiko, lėšų, pastangų šie tyrimai galėjo kainuoti, tačiau ar turimas rezultatas mus tenkina? Lietuvoje auga tik antroji “tikra” televizoriaus spoksotojų karta, tačiau negailestingoji statistika byloja, kad beveik visi esame televizijos vaikai, o šios priklausomybės sukeliamos problemos tampa vis aštresnės.

Nesu užkietėjusi televizijų priešė ir nesiruošiu  skelbti karo jos gerbėjams, tik noriu  pakviesti kartu pasvarstyti- kada  televizija mūsų vaikams  galėtų būti gerąja mama- mokančia, ugdančia, džiuginančia, ir kaip ji pavirsta į  piktąją pamotę- gąsdinančią ir žalojančią?  Kaip tėvams susigaudyti kada, kiek ir kaip savo vaikams duoti tų patrauklių ir viliojančių “tv saldainukų”  ir kuom juos pakeisti siekiant išvengti nepageidaujamo šalutinio poveikio? Kaip paaiškinti savo susiraukusiai atžalai, kad “ televizorius- ne pats geriausias laisvalaikio praleidimo būdas” Ir iš viso, nuo ko pradėti?

Kad mūsų pastangos nenueitų “šuniui ant uodegos” pirmiausiai pradėkime nuo savęs  užduodami sau  keletą klausimėlių:

Kokį pavyzdį aš  rodau savo vaikams?

Žiūrite TV visuomet kai turite laisvo laiko, valgote žiūrėdami arba kai kalbatės su savo vaiku, žiūrite netgi tada, kai laida jums nepatinka, paliekate įjugtą televizorių, netgi tuomet, kai jo nežiūrite? Jeigu taip-esate priklausomi nuo televizoriaus, o savo elgesiu sakote vaikui –televizorius yra būtina ir neišvengiama kasdieninio gyvenimo dalis.

Kaiptapote priklausomi nuo televizoriaus?

Nesate sisipažinę su  neigiamą TV įtaką patvirtinančia informacija? Tiesiog apie tai niekada nemąstėte? Nemanote, kad TV gali kenkti? Nežinote geresnio laisvalaikio praleidimo būdo? Viską žinote, bet nieko negalite, nenorite pakeisti?

Jeigu patys nesate priklausomi nuo televizoriaus, tuomet vertėtų savęs paklausti:

Kokias tv žiūrėjimo taisykles nustatau savo vaikams? Ar žinau ką ir kiek ilgai mano vaikai žiūri per TV?

Esate labai užsiėmę, todėl patys uždedate vaikui filmuką, kad netrukdytų? Retai būnate namuose-todėl nežinote ką žiūri jūsų vaikai? Tuomet, nenustebkite kai jūsų kūdikėlis pavadins jus ne mama, o “Santa Barbara”…

Ir paskutinis klausimėlis:

Ar man patinka būti priklausomu nuo televizoriaus ?

Jei taip, tiesiog nesivarginkite toliau skaitydami. Beje, nebandykite įtikinti savo vaiko,  mažiau žiūrėti televizorių, veltui varginsitės.

 

Kaip  vaikai pakliūna į TV spąstus?

Augančiam vaikui yra svarbu pažinti jį supantį pasaulį. Vedinas įgimto smalsumo jis tarsi kempinė sugeria bet kokią iš aplinkos gaunamą informaciją. Vaikas dar nėra išsiugdęs gebėjimo analizuoti ir atsirinkti kas svarbu, kas nereikalinga. Jam tinka viskas, kas sugeba patraukti dėmesį. Be to vaikas turi begalę laiko. Jam nereikia eiti į darbą, rūpintis šeima, netgi savimi nereikia rūpintis, nes tai už jį padaro tėvai. Vienintelis rūpestėlis-ką veikti. Viskas taip greitai atsibosta. Žaislai ir aktyvi veikla yra įdomūs kai šalia yra žaidimų draugas, be to tam reikia įdėti pastangų, būti aktyviam. Televizorius iš pirmo žvilgsnio atrodo yra puiki išeitis. Jis visuomet šalia, yra patrauklus, suteikiantis begalę informacijos, jį žiūrėti nereikia jokių pastangų. Jis nepasakys “neturiu laiko, man jau reikia bėgti į darbą”. Be to jame pavaizduota realybė kartais būna kur kas patrauklesnė, nei ta, kurioje gyvena vaikas. Mokslininkai pastebėjo, kad jau po 30sek. žiūrint televizorių  žmogaus smegenų veiklos aktyvumas sulėtėja, ima dominuoti letarginės alfa bangos, pasiekiamas tam tikras atsipalaidavimas. Beta bangos-reikalingos budrumui ir mąstymui-žymiai sumažėja. Patenkame į savotišką hipnotinę būseną, todėl žiūrime televizorių netgi tuomet, kai nieko įdomaus jis nerodo. Taip televizorius tampa spąstais-viliojančiais įtraukiančiais ir nepaleidžiančiais.

 

Tv piktoji pamotė

Jei auginate vaikus, turbūt sutiksite, jog tai nelengvas ir labai atsakingas užsiėmimas. Kasdien tenka spręsti daugelį problemų,  kurių dauguma-buitinės. Kaip nuvesti į darželį, ką padaryti pietums, laiku pakeisti sauskelnes, nuvesti pas gydydoją, ir aišku, tas nuolatinis mažylio klausimas “ką man veikti?” Be viso šito, dar turime kalnus asmeninių problemų, rūpesčių, norų, išgyvenimų, su kuriais turime kasdien tvarkytis. Žinoma, dažnai viskam pritrūksta laiko. Tuomet ieškome, kas mus pakeistų, pabūtų su vaiku, kol tvarkysime savo reikalus ar tiesiog ilsėsimės.  Čia ir vėl mums į pagalbą ateina televizorius. Jis visuomet šalia, jo nereikia prašyti “- pažiūrėk mano sūnų kol aš būsiu užsiėmęs…” ir jis tau niekada neatsakys “- o, ne aš turiu kitų planų..” Na, o vaikas dažniausiai mielai priima tokį mamos pakaitalą, nurimsta ir problema atrodo lengvai išspręsta. Tai sukelia norą pasinaudoti televizine aukle ir kitą kartą ir dar kitą. Svarbių priežasčių atsiranda kasdien. Ir štai mūsų vaikas ir televizorius jau neišskiriami draugai. Mažylis jau pats reikalauja televizoriaus, kitkas jam neįdomu. Nepastebimai prie televizoriau praleidžiamas laikas ilgėja pakeisdamas vaikui bendravimą su tėvais, bendraamžiais, pakeisdamas aktyvius žaidimus gryname ore ar vaizduotę lavinančią kūrybinę veiklą, pakeisdamas realų gyvenimą į spalvotą, bet netikrą pasaką. Tačiau tai dar ne viskas. Kartais užsiėmę kasdieniniais rūpesčiais, tėvai nepastebi, kokią informaciją apie pasaulį ištikrųjų gauna jų vaikas ir kaip jis tą informaciją supranta. Visi norime, kad mūsų vaikai užaugtų sveikomis, savarankiškomis ir savimi pasitikinčiomis asmenybėmis, ir nesusimąstome, kad televizija gali tapti ta piktąja pamote, stabdančia ir žalojančia sveiką vaiko vystymąsi. Kaip tai nutinka?

 

Statistikos perliukai

Visame pasaulyje atlikta tūkstančiai tyrimų bandant išsiaiškinti kaip nuolatinis TV žiūrėjimas veikia vaikų miegą, svorį, mokyklos pasiekimus, elgesį, regėjimą, emocijas ir t.t. Deja, daugumos tyrėjų nuomonė nėra džiuginanti.

 

Lietuvoje 25 % vaikų TV žiūri 4 ir daugiau val. per dieną, 46.6 % – 3 val., 18.9 % – daugiau negu 1 val., 7.4 % ne daugiau kaip 1 val. Ir tik 2.1% visai nežiūri / G. Davidavičienė/

TNS Gallup duomenimis, 4-14 metų lietuviukai prie televizoriaus praleidžia bent 2.5 valandos per dieną.

Amerikoje 90% šešiamečių žiūri TV ar žaidžia kompiuteriu vidutniškai 2val, o 8-18m. apie 4val kasdien, 32 % namuose televizorius yra įjungtas nuolat, 68 % 8-18m turi televizorių savo miegamajame, 51% namuose televizorius yra įjungtas nuolat. Palyginimui paprastam tėvų pokalbiui su vaikais lieka tik 3,5 minutės… per  savaitę! /American Academy of Pediatrics/

Vidutinis amerikietis „iki pensijos“ išvysta daugiau nei 2 milijonus reklamų, net amerikietis vaikas pamato bent 20.000 „reklaminių siužetų“ per metus (daugiausia- maisto produktų ir „greito maisto“ užeigų reklamos). Tik pabaigęs pradinę mokyklą, jaunasis amerikietis per TV bus išvydęs 8000 žmogžudysčių, o sulaukęs 18, bus išvydęs 200.000 prievartos aktų, teigia Kansaso universiteto tyrėjai Aletha Huston ir John Wight.

 

Tv poveikis vaiko sveikatai

Štai ką apie besaikį televizoriaus žiūrėjimą mano gydytojai, psichologai ir pedagogai.

Poveikis smegenų vystymuisi

Amerikos pediatrų asociacija nerekomenduoja leisti žiūrėti televizorių mažesniems nei  2 metų vaikams, nes tai gali neigiamai įtakoti jų smegenų vystymąsi, kas vyresniame amžiuje atsiliepia prastesniais pasiekimais mokykloje, miego sutrikimais, hiperaktyviu bei destruktyviu elgesiu.

Vaikams, dažnai žiūrintiems į dvimatį ekraną, atrofuojasi erdvės suvokimo ir apskritai pastabumo įgūdžiai.  Mokslų daktaro FJ.Zimmermano JAV atlikti ilgalaikiai tyrimai parodė jog televizoriaus žiūrėjimas iki 3metų neigiamai paveikė vaikų intelektą, tačiau 3-6m. vaikams šis poveikis nebuvo pastebėtas, o kai kuriais atvejais netgi buvo teigiamas.

Yra tyrėjų, kurie TV žiūrėjimo būseną vertina kaip „atvirą pasąmonę“- t.y. žiūrėdami TV mes suvokiame informaciją, tačiau esame mažiau arba visai nepajėgūs jos vertinti kritiškai. Tyrimais įrodyta, kad daugiau nei 20 valandų per savaitę TV žiūrinčių žmonių smegenyse ima dominuoti dešinysis smegenų pusrutulis, o kairysis tuo tarpu silpsta – pastebimas ženklus žodinio kūrybingumo sumažėjimas.

Pedagogė-psichologė J. Isdebska savo knygoje „Šeima, vaikas, televizija“ sako, kad nesaikingas televizoriaus žiūrėjimas naikina sugebėjimus mąstyti, stabdo protinį vystymąsi, slopina kalbos naudojimą, vaizduotę, kenkia vaikų sveikatai. Vaikai tampa nervingi, atsiranda įvairios baimės.

JAV Harvardo universitete atlikti tyrimai atskleidė, kad vaikų, dažnai žiūrinčių televizorių, loginis mąstymas būna prasčiau išlavintas, vaizduotė skurdesnė palyginti su nežiūrinčių.

Poveikis socialiniam vystymuisi

Pakeisdama realų bendravimą su tėvais ir bendraamžiais televizija  neigiamai įtakoja vaiko bendravimo įgūdžių raidą, iškreipia socialinių vaidmenų suvokimą. Stebėdami smurto scenas vaikai vis dažniau agresyviai elgiasi ir kasdieniniame gyvenime. Amerikos psichologų asociacija paskelbė,  kad yra aiškus koreliacinis ryšys tarp didelio prievartos kiekio per TV ir vaikų agresijos dydžio ir dažnio. Smurto reakcija kyla dėl kelių veiksnių sąveikos: sužadinimo, kuris patiriamas stebint smurtą, minčių slopinimo ir smurtinio elgesio mėgdžiojimo. Be to, jaunuolius domina tik matomas vaizdas, jie dar nesugeba analizuoti, įsigilinti į stebimo elgesio priežastis ir pasekmes. Vaikai sukėlę masines žudynes Amerikos mokyklose beveik visais atvejais prisipažino,kad tai buvo matę per televizorių. Didžiosios Britanijos mokslininkai praneša, kad paaugliai, žiūrintys televizorių daugiau kaip 4val. per dieną buvo linkę daugiau nusikalsti, vartoti alkoholį ir narkotikus, atsiriboti nuo visuomenės nei kiti jų bendraamžiai.

Amerikos psichologo E. Damersteino teigimu, bloga linkintis psichologas tikriausiai nerastų geresnio būdo, kuris taip padėtų ugdyti žmonių abejingumą žiaurumui, kaip rodymas įvairių smurto vaizdų – muštynių, žudynių ir kt.

Švedų psichologė Inga Seneson, ilgą laiką stebėjusi 200 vaikų nuo 6 iki 16 metų amžiaus, teigia, kad vaikai, įpratę žiūrėti siaubo filmus, detektyvus, yra agresyvesni negu jų bendraamžiai: vis sudėtingesniais tampa mažųjų santykiai su tėvais, draugais, mokytojais. Vaikai vis labiau linkę į nepaaiškinamą pyktį, priešiškumą, įtūžį, neapykantą sau ir kitiems.

Poveikis sveikatai

Ilgalaikis televizoriaus žiūrėjimas neigiamai įtakoja ne tik psichinę, bet ir fizinę vaiko sveikatą Žiūrėdami televizines reklamas  vaikai gauna daug vienpusiškos informacijos apie mitybą, kas įtakoja nesveikų valgymo įpročių formavimąsi ir su tuo susijusias antsvorio, virškinimo problemas. Antsvoris atsiranda ir dėl to, kad vaikas didesnę laiko dalį būna pasyvus, o žiūrėdamas įdomų filmą atsiduoda nekontroliuojam kimšimui į save visko, kas papuola, nejaučiant nei alkio nei sotumo jausmo. Taip sutrikdomi naturalūs organizmo ritmai ir formuojasi žalingi valgymo įpročiai.  Be to, žiūrint televizorių, organizmo medžiagų apykaita sulėtėja, taigi sudeginama mažiau kalorijų nei tiesiog sėdint ir nieko neveikiant, teigia Mičigano universiteto tyrėjai. Gydytojai okulistai įspėja, kad nuo gimimo iki 10–12 metų auga regos organai, sparčiai formuojasi atskiros regos funkcijos. Todėl besaikis televizoriaus žiūrėjimas gali sąlygoti vaiko regos sutrikimus. Panašiai, ilgalaikis sėdėjimas prie televizoriaus, riboja vaiko fizinį aktyvumą, todėl susilpnėja jo raumenys, stabdoma judesių raida, smegenys gauna mažiau deguonies, o vaikai auga pasyvūs, irzlūs ir fiziškai silpni.

 

 

Kaip išsigelbėti?

Kalbėti su vaiku

JAV psichologai L. Eronas ir R. Huesmanas, gavę išvadas apie agresijos vaizdavimą TV, atliko eksperimentą: Čikagos vaikams aiškino, kad TV programos rodo netikrą pasaulį, kad blogis – smurtas, agresija ir pan. – nėra toks veiksmingas, kaip vaizduoja TV. Po dvejų metų, atlikus pakartotinį tyrimą, paaiškėjo, kad vaikams stebėtos per televiziją smurto scenos darė mažesnę įtaką negu vaikams, kurie to nebuvo mokomi.

 Riboti TV laiką

Ikimokyklinio amžiaus vaikams gydytojai okulistai rekomenduoja televizijos laidas žiūrėti iš ne mažesnio kaip 3 metrų atstumo ne ilgiau kaip 1 val. per dieną ir ne dažniau kaip 2–3 kartus per savaitę. Amerikos pediatrų asociacija rekomenduoja visai neleisti žiūrėti televizoriaus kūdikiams iki 2m. amžiaus.

Valdorfo pedagogika teigia, kad televizijos neigiamą poveikį vaiko žaidimui ir asmenybei galima neutralizuoti vieninteliu būdu– vaikams iki 7 metų amžiaus visiškai neleisti žiūrėti televizoriaus.

Pakeisti TV kita veikla

Tikrumoje yra daug nuostabių ir realių dalykų, kurie gali pakeisti tv žiūrėjimą. Dažniausiai tam reikia tik trupučio kantrybės, atsakingumo ir sąmoningumo. Išeikite su savo vaiku pasivaikščioti į parką, pasivažinėti dviračiais, pažaisti kamuoliu. Prisėskite šalia, kad vaikas turėtų progą pasipasakoti kaip jam sekėsi mokykloje, kas jį pradžiugino ar nuliūdino. Užsiimkite bendra kūrybine veikla-pieškite, grokite, šokite, gaminkite valgį, sodinkite gėles. Jei auginate ikimokyklinio amžiaus vaiką, skaitykite jam knygas, mokykite informaciją gauti iš įvairių šaltinių. Jei esate labai užsiėmę, pasirūpinkite, kad jūsų vaikas lankytų sporto, dailės ar muzikos pamokėles. Tikiu, kad patys galite rasti dar daugiau veiklos būdų, juk geriausiai pažįstate savo vaiką.

 

Kaip kalbėti su vaiku apie TV

Nepamokslaukite nuolat, geriau kartais pasiteiraukite vaiko nuomonės apie matytą laidą ir tuomet pateikite savają. Nepradėkite rimtų pokalbių, kai vaikas įsitraukęs į mėgstamą veiklą ar televizijos žiūrėjimo metu. Geriau pasikalbėkite  kai televizorius bus išjungtas, o jūsų vaikas pasiruošęs jus išgirsti.

Pasiteiraukite vaiko nuomonės-kas patiko/nepatiko matytoje laidoje, koks buvo pagrindinio herojaus tikslas ir kaip jis jo siekė, aptarkite herojaus vertybes, jo tikslo siekimo alternatyvas. Kalbėkite vaikui suprantama kalba.

Pvz. Kaip tau atrodo ko norėjo Betmenas? Ar galėjo jie taikiai susitarti?

Išklausę vaiko galite pateikti savo nuomonę. Padėkite vaikui išmokti analizuoti gaunamą informaciją, tapti kritišku ir sąmoningu TV vartotoju.

Paaiškinkite, kad televizija nėra realybė, tai tik filmo ar laidos kūrėjo nuomonė apie pasaulį. Diskutuokite kuom TV herojai yra panašūs, kuom skiriasi nuo realių, kas galėtų nutikti jei mes pasielgtume panašiai  /pvz. Pavartotume smurtą/

Bandykite kartu suprasti, koks laidos kūrėjo tikslas, ką jis nori savo laida pasakyti, palyginkite ar tai sutampa su jūsų patirtimi ir nuostatomis.

Aptarkite su vaiku tuos dalykus, kurie  nebuvo paminėti laidoje, tačiau yra svarbūs.

Kalbėkite su vaiku apie smurtą ir jo pasekmes, kaip galima taikiai išspręsti konfliktą.

Kalbėkite apie laidose pateikiamus stereotipus ir, kad realybėje žmonės būna įvairūs.

Aptarkite reklamos tikslus ir mechanizmą, pabrėždami jos vienpusiškumą, spaudimą pirkti, tačiau ar iš tiesų tai yra reikalinga ir naudinga?

Skatinkite vaiką žiūrėti jo akiratį plečiančius ir bendražmogiškasias vertybes ugdančius filmus.

Deja, ne visi vaikai mielai diskutuoja su suaugusiais, dažniausiai tie, kurie nebuvo įpratę to daryti nuo mažens. Vokiečių pedagogai siūlo tokią išeitį. Pasiūlykite vaikams nupiešti ar iš žurnalo iškirpus suklijuoti mėgstamiausias tv laidas, užrašant pavadinimą, pagrindinius herojus, įvertinant ko laida moko. Taip bus skatinamas vaiko kritinis mąstymas.

 

Kada TV ugdo?

Iš tiesų televizija nėra blogas žmonijos išradimas. Saikingai ir tikslingai žiūrima ji gali mokyti, ugdyti, auklėti. Pedagogė Z.Tideikienė leidinyje “Televizija ir kinas moksleivių auklėjime” rašo, kad televizija galėtų padėti siekti tokių pedagoginių uždavinių:

Pažintinių- suteikti informacijos, plėsti vaiko akiratį, padėti atrasti kaip pritaikyti jau turimas žinias ir gebėjimus.

Lavinamųjų-stimuliuoti vaizdinio mąstymo raidą, nukreipti mąstymą tinkama linkme.

Auklėjamųjų-formuoti idealus, požiūrį į aplinkos reiškinius bei žmones, skatinti visuomenę naudingiems poelgiams, veiklai, tobulinti savo poreikius, pažiūras, žadinti norą šviestis.

Vakarų šalyse televizija jau seniai naudojama sistemingam mokymuisi, tačiau Lietuvoje toks mokymo būdas nėra populiarus. Šioje vietoje taip norisi pasvajoti, o kodėl gi negalėtų atsirasti rytiniu laiku rodoma laida moksleiviams pasakojanti kaip praktiškai pritaikomos matematikos, fizikos, chemijos žinios, apžvelgianti garsių meninikų, rašytojų, muzikantų kūrinius, supažindinanti su įdomiausiomis pasaulio kultūromis, gamtos įdomybėmis?  Šios laidos galėtų būti naudingos ir ilgą laiką ligoninėse praleidžiantiems vaikams.

Ko reikia, kad tokia svajonė taptų realybe? Visų pirma trupučio sąmoningumo, atsakingumo, atkaklumo ir geranoriškumo-savybių, kurios mums nieko nekainuoja, tačiau be jų norimo tikslo pasiekti neįmanoma.

 

 

Aušra Šūmakarienė