Nupiešti svajonę lengviau… Ar galėtumėme įsivaizduoti savo gyvenimą be meno? Be kūrybos, bendravimo, grožio, poilsio, kurį iš meno gauname?.. Pasimėgauti meno teikiamais malonumais galima ne tik keliaujant į Luvrą ar tapus profesionaliu dailininku.
Tai, kad meninė raiška gali būti prieinama kiekvienam žmogui, tapdama žmogaus „sielos gydytoju” pastebėjo dailininkas Adrianas Hillas, kai Antrojo pasaulinio karo metu sveikstant sanatorijoje, kamuojant nuobodžios ligoninės kasdienybės, vėl pradėjo tapyti. Pastebėjęs teigiamus savo emocinės savijautos pasikeitimus dailininkas apie tai papasakojo kitiems ligoniams.

Skaityti daugiau „Nupiešti svajonę lengviau” →

Paslaptinga simbolių kalba – turbūt daugelis jūsų prisiminsite vaikystėje turėtą pliušinį meškiuką ar kitokį žaislą, be kurio negalėdavote užmigti. O gal būdami paaugliais ieškojote pievoje keturlapio dobilo, nešiojote ant kaklo grandinėlę su pasagėle?

Galbūt dabar mūvite vestuvinį žiedą, o piniginėje turite monetą, kurios niekada neišleidžiate? Visi šie daikteliai jums asmeniškai reiškia kažką daugiau nei materiali jų vertė.

Skaityti daugiau „Paslaptinga simbolių kalba” →

Povandeninės kelionės… Kai kasdienybė pradeda įgristi savo pilka monotonija, o siela verkšlena kaip nuskriaustas vaikas, sau tariu: „Laikas permainoms.“ Geriausias mano atrastas būdas atsinaujinti – kelionės. Visi keliai mane anksčiau ar vėliau atvesdavo prie vandens, kol vieną dieną supratau, kad noriu keliauti ne tolyn, bet gilyn, ir pasinėriau. Tada prasidėjo pačios paslaptingiausios ir nuostabiausios mano povandeninės kelionės.

Skaityti daugiau „Povandeninės kelionės” →

Kelionė į save… Nuo žemės atsiplėšiantys lėktuvo ratai, bendrakeleivių juokas, saulėtas paplūdimys, žydra beribė jūra – tokie ir panašūs vaizdiniai iškyla tylomis sau ištarus magišką žodį „kelionė”. Ir štai vieną dieną tai nutinka – stovi savo namų tarpduryje, rankoje laikai didžiulį, labai reikalingų daiktų prikrautą lagaminą, o veide švyti pergalinga šypsena: „aš keliausiu”.

Skaityti daugiau „Kelionė į save” →

Mintys apie laiką… Kiekvienas iš mūsų, ar būtume garsus filosofas ar paprastas žmogelis, kartais  susimąstome apie savo gyvenimo laiką. Tuomet sakome „ laikas prabėgo, laikas brangus, iššvaisčiau savo laiką, neturiu laiko, laikas sustojo ir t.t. Priklausomai nuo asmeninės patirties ir išgyvenamos situacijos, visi mes laiką suvokiame savaip, tačiau kiekvienas anksčiau ar vėliau pajaučiame jo vertę, trapumą ir laikinumą. Iš tiesų, paradoksalu, bet laikas tuo pačiu metu yra ir laikinas ir amžinas, mirštantis ir kartu atsinaujinantis su kiekviena minute, diena, šimtmečiu.

Skaityti daugiau „Mintys apie laiką” →

Atleidimas: gyvenimo srovei lemta tekėti… Su jaukių namų ir artimųjų šilumos lūkesčiu, dovanomis ir vaikystės ilgesiu, laikas prieš Kalėdas tyliai primena ir apie atleidimo dovaną. Tačiau apie atleidimą kalba ne tik krikščionys, jo svarbą jau seniai tyrinėja daugumos religinių bei filosofinių krypčių atstovai, vieningai teigdami jog atleisti ir gauti atleidimą yra naudinga mūsų dvasinei raidai.

Skaityti daugiau „Atleidimas: gyvenimo srovei lemta tekėti” →

Sakralinė geometrija. Tikriausiai jau nieko nestebina faktas, kad spalvos įtakoja mūsų emocijas ir netgi fizinę savijautą. Dauguma turbūt esame pastebėję, kad raudona spalva skatina veikti, o žydra-svajoti, žalia spalva padeda nusiraminti, o oranžinė atrodo tokia “skani”. Visas mus supantis materialus pasaulis yra spalvotas / tik nebandykite to įrodinėti savo šuniui/, tačiau Tvėrėjas buvo išties sumanus, todėl kiekvienas jo kūrinys turi ir savo formą. Na, ir kas čia tokio ypatingo, sakysite, visi mes mokėmės tos geometrijos. Beje, mano “meniškai” sielai tai pasirodė gana nuobodus mokslas. Tačiau, kartą, viename seminare reikėjo nuspalvinti paprasčiausias geometrines figūras-apskritimą, kvadratą ir t.t. Kartu reikėjo stebėti savo vidinę būseną, pojūčius.

Skaityti daugiau „Sakralinė geometrija” →

Kelionė tekančios saulės šalin. Nemeluosiu, Japoniją jau buvau įsimylėjusi iš paveikslėlių bei nuogirdų, todėl kai pasitaikė proga su šia šalimi realiai susipažinti, nedvejodama susikroviau lagaminą ir štai po beveik dešimt valandų nuobodaus skrydžio, lėktuvas išspjovė mane kartu su kitais bendraminčiais Osakos oro uoste. Mažulytė japonė gidė mus mikliai suskaičiavo, surikiavo ir nusivežė aprodyti senąją Osakos pilį. Geriu pirmuosius įspūdžius apie šalį bei jos gyventojus. Jaučiuosi tarsi pakliuvusi į labai gražų paveikslėlį, kuriame bandau laviruoti tarp mini žmogeliukų ir mažulyčių mašinyčių. Tas mini pojūtis lydi visos kelionės metu. Mes standartiniai lietuviukai esame tikri milžinai tarp čionykščių, visur truputį netelpame, bet greitai perimame vietinius papročius, visiems maloniai lankstomės ir sveikinamės, netgi paslaptingoms būtybėms dėvinčioms kaukes, kaip paaiškino gidė, dėl pavasarininės alergijos. Tos kaukės ir mandagūs nusilenkimai negali paslėpti japoniško drovumo, kuklumo, santūrumo.

Skaityti daugiau „Kelionė tekančios saulės šalin” →