Kelionė tekančios saulės šalin. Nemeluosiu, Japoniją jau buvau įsimylėjusi iš paveikslėlių bei nuogirdų, todėl kai pasitaikė proga su šia šalimi realiai susipažinti, nedvejodama susikroviau lagaminą ir štai po beveik dešimt valandų nuobodaus skrydžio, lėktuvas išspjovė mane kartu su kitais bendraminčiais Osakos oro uoste. Mažulytė japonė gidė mus mikliai suskaičiavo, surikiavo ir nusivežė aprodyti senąją Osakos pilį. Geriu pirmuosius įspūdžius apie šalį bei jos gyventojus. Jaučiuosi tarsi pakliuvusi į labai gražų paveikslėlį, kuriame bandau laviruoti tarp mini žmogeliukų ir mažulyčių mašinyčių. Tas mini pojūtis lydi visos kelionės metu. Mes standartiniai lietuviukai esame tikri milžinai tarp čionykščių, visur truputį netelpame, bet greitai perimame vietinius papročius, visiems maloniai lankstomės ir sveikinamės, netgi paslaptingoms būtybėms dėvinčioms kaukes, kaip paaiškino gidė, dėl pavasarininės alergijos. Tos kaukės ir mandagūs nusilenkimai negali paslėpti japoniško drovumo, kuklumo, santūrumo.
Kelionė suplanuota taip, kad pakeliautume ir kuo daugiau pamatytume, todėl jau kitą dieną atsisveikinę su dangoraižiais ir daugiaaukštėmis gatvėmis pulsuojančia Osaka, keliaujame į Japonijos kultūros, religinius centrus Narą ir Kiotą.
Draugaujančios religijos
Naros Todaji šventykla, garsi savo didžiausia Japonijoje bronzine Budos statula, o netoliese esanti šintoistų tūkstančio žibintų šventykla stebina nesuskaičiuojama gausybe akmeninių, apsamanojusių žibintų, pastatytų dėkojant už išklausytas maldas. Per visą kelionę tenka išvysti nemažai įvairių šventyklų, tačiau didžiausią įspūdį palieka būtent šios. Įspūdį sustiprina ir abiejų šventyklų teritorijoje visur šmirinėjatys ir savo švelniais it kūdikio pirštukai ragiukais atkakliai turistus baksnojantys elniukai. Taip šventyklos sargai kaulina savo mėgstamų sausainių, daugiausia džiaugsmo suteikdami šimtams mažų japoniukų, kurie pakiša elniui sausainį ir spygaudami iš jaudulio greitai lekia šalin. Bekeliaujant po Japonijos šventyklas labiausiai nustebino religinė tolerancija ir mums labai kitoniškas religinių apeigų suvokimas.
Budizmas ir Šintoizmas
Japonai turi dvi valstybines religijas-budizmą ir mūsų pagonybę primenantį Šintoizmą. Kasdienybėje abi religijos pritaikomos pakaitom, pagal šintoizmo tradiciją tuokiamasi, pagal Budizmo-laidojama, netgi krikščionišks Kalėdos švenčiamos, nes japonams patinka jų tradicijos. Vietinės šventyklos tarpusavyje persipina, užėjus į budistinę, jos teritorijoje gali rasti ir šintoistinę. Žioplinėjančiam turistui susigaudyti padeda charakteringi oranžiniai šintoistų vartai ir dievybės atvaizdo nebuvimas. Religiniai ritualai, kuriuos teko stebėti kartais primindavo vaikišką žaidimą. Nusilenki, suploji, dar porą kartų nusilenki, prispaudi prie kaktos pinigėlį, meti į grotelėmis uždengtą dėžę, vėl lenkiesi. Pageidaujantys gali nusipirkti įvairiausių formų medinių lentelių, užrašyti savo svajonę ir pakabinti ant specialios sienos šventykloje. Arba, galima traukti burtus, pakratai dėželę, ištrauki popierėlį, jei burtas tau nepalankus, gali jį pririšti ant tokiais popierėliais jau nukabinėto medelio šalia šventyklos, ir tavo problemos iš paskos nebeseks. Svetimšaliui tokie žaidimai gali pasirodyti juokingi ir komerciški, tačiau jų niekas nesiūlytų jei nebūtų žmogiško poreikio įvairiais ritualais stengtis suvaldyti iš esmės nevaldomus savo gyvenimo dalykus. Visgi, šiek tiek saugumo tie ritualai mums padovanoja, argi paneigsite kad patys retkarčiais į medį pastuksenate? Netikiu, bet stuksenu ir aš, dėl viso pikto.
Gyvi paveikslai
Keliaujant po šalį labiausiai sužavėjo gamta, japoniški parkai ir sodai. Natūralumo ir harmonijos įspūdis toks stiprus, ne kartą pagavau save svarstančią jog atsidūriau gyvame paveiksle. Japonai turi išties stulbinančiai gražią gamtą. Kalnai apaugę išraiškingų linijų pušelėmis, bambukų, japoninių klevų ir sakurų giraitėmis, todėl čia gražu visais metų laikais. Japonai ypač žavisi pavasarį baltai žydinčiomis sakuromis, o rudenį parkus bei kalnus raudonai nudažančiais klevais. Tuomet žmonės meta visus svarbius ir nesvarbius savo darbus ir traukia į žymesnius parkus, keliuose susidaro tokios spūstys, kuriose, pasak mūsų gidės, kartais prisieina stovėti po septynias valandas. Įspūdingą augaliją papildo visur matomi laiko išvagoti, apsamanoję akmenys. Vietiniai meistrai labai subtiliai ant kai kurių akmenų iškala svarbius hieroglifus ar pragręžia apskritą langelį.
Žmogaus santykis su gamta
Žmogaus įsikišimas čia visur minimalus ir labai subtilus. Vabi-sabi sako vietiniai kas reiškia grožis paprastume. Senoji japonų kultūra pripažįsta tik natūralias medžiagas-akmenį, medį ir natūralias spalvas, jokių dažų, plastmasių, kiekvienas statinys, interjeras, tarsi susijungia su aplink matomu vaizdu, vyksta toks švelnus bendravimas, nuo kurio apima vidinės ramybės ir pilnatvės jausmas. Žinoma, didmiesčiuose viskas kitaip, tačiau netgi juose netrūksta jaukių parkų, kur galima pabėgti nuo reklaminės beprotybės ir miesto šurmulio. Tačiau, net ir tirščiausiai apgyvendintame Tokijuje, kaip ir visur kitur neapleidžia įspūdis, kad švara ir tvarka japonams yra įgimtas, iš kitų tautybių išskiriantis, bruožas. Kurgi daugiau įlipant į autobusą jums po kojų paties baltutėlį rankšluostį, restorane, šventykloje ir namuose reikalaus būtinai vaikščioti su kojinėmis, o rankoms nusivalyti paduos pašildytą baltą rankšluostėlį? Čia viskas apgalvota, kad žmogui būtų patogu. Tik viešėdama Japonijoje susimąsčiau, kaip iki šiol apsiėjau be pašildomo tualeto dangčio, atlenkiamos kūdikio kėdutės viešajame tualete, maišelio šlapiam skėčiui įeinant į parduotuvę…Netgi vyrų tualete yra kūdikių vystymo stalai, pasirodo ir tėčiams kartais reikia pervystyti mažylius!
Japoniškas lankstumas
Japonų sumanumu ir tvarka žavėjausi kol nesusidūriau su jų taisyklėmis. Pastarųjų vietiniai laikosi su fanatizmui artimu atkaklumu. Bet kokie bandymai ieškoti išimčių, prieštarauti ar susitarti čia atsimuša į geležinę nesupratimo sieną. Norite blynelių iš vaikiško meniu, tačiau jūsų veidelis jau seniai su vaikyste atsisveikino? Neišdegs, teks ir vėl užsisakyti sušių. Bandysite į autobusą prasmukti be eilės, juk ir taip vietų daugiau nei žmonių, jums parodys ant šaligatvio nupieštą keleivių stovėjimo liniją. Nesvarbu kokios aplinkybės, taisyklės yra taisyklės. Netgi, jeigu oras atšala anksčiau nei įprasta, japonai nepradeda šildymo sezono anksčiau, geriau pamėlynuoti savo popieriniuose namukuose nei juos pasišildyti anksčiau nei buvo numatyta. Štai toks, paradoksalus tas lanksčių japonų nelankstumas. Yra ir geroji pusė, nesvarbu kiek japonų vienoj vietoj susirinktų, jokios sumaišties nebus, turbūt todėl sugyvena 128 milijonai keturiose salose.
Visi kaip vienas
Sakyčiau, pomėgis būti kartu, įgimtas kolektyvizmas yra dar vienas japonams ypač būdingas bruožas. Čia vadovauja šūkis, būk kaip visi, visi būkime kaip vienas. Vargas tam, kas netyčia tapo išskirtiniu savo išvaizda ir elgesiu. Galbūt būtent baimė išsiskirti paaiškintų kodėl japonams taip lengva laikytis savo taisyklių?
Iš tos baimės čia netgi žudomasi, ir deja, pakankamai dažnai. Ypač jautriai į patyčas reaguoja mokiniai, studentai. Japonai netgi turi tokį samurajišką posakį, geriau mirti nei gyventi su gėda. Taip ir daro, o jei nežino kaip daryti, tai įsigija čia išleistą knygą 300 populiariausių savižudybės būdų. Pozityvi kolektyvizmo pusė taip pat egzistuoja. Sužavėjo gidės papasakota istorija, kaip vienuolis, kuriam teko garbė nupiešti Didžiojo Budos statulos akis, prie savo teptuko galo pririšo virvelę ir jos galą padavė tikinčiųjų miniai, kad visi galėtų dalyvauti ceremonijoje.
Valgymo nuotykiai
Valgymo kultūra visuomet labai daug pasako apie šalį bei jos žmones, todėl dar truputį apie valgymo nuotykius.
Japoniškai lietuvišką maistą visuomet mėgau, su lazdelėmis buvau susipažinusi, todėl į valgymo eksperimentus leidausi gana drąsiai. Visgi, „lazdelės ar šakutė“ dilema ir man iškilo, tačiau tik iš pradžių, kol supratau, kad sriubą galima gerti tiesiai iš dubenėlio, o dideliems maisto gabalams sudoroti, visgi paprašyti šakutės. Tiesa, kartais gali tekti jos palaukti, piktai gurgiant nepatenkintam pilvui, arba gauti tik vaikišką, nes su lazdelėmis čia, matot, būtina mokėti elgtis nuo penkerių. Japonišką maistą mano liežuvis apibūdintų kaip neriebų, sausoką, sūrų, pikantišką ir žalią. Kitaip tariant, daug ryžių, jokių riebių padažų, daug sojos padažo ir daug žalio maisto-žuvies, daržovių, netgi kiaušinis gali būti patiektas visiškai žalias. Jei kas atrodo nelabai valgoma, sekant japonų pavyzdžiu tereikia užsipilti sojos padažo, užsidėti japoniškų krienų-wasabi ir reikalai kaip mat pasitaiso. Visas maistas čia valgomas iš atskirų mažulyčių, kaip ir patys valgytojai lėkštučių. Kiekvienam patiekaliukui-penkioms pupelėms, kąsneliui tofu ar jau minėtam žaliam kiaušiniui, skiriamas vis atskiras bliūdelis, dubenėlis, lėkštelė. Japoniškiems pietums pavalgyti gali prireikti maždaug penkių subtiliai išdekoruotų, skirtingų dubenėlių-ryžiams, pagrindiniam patiekalui, miso sriubytei, tofu, ir dar kažkam paslaptingam, kas primena tai jūros kopūstus, tai daržoves, paskanintas taip, kad visai nebesupranti ką valgai. Ir nereikia, sakyčiau čia visko suprasti, svarbiau pasimėgauti netikėtais skoniais…
Pabaigai
Iš tekančios saulės šalies kaip suvenyrą, parsivežiau išmintį, išgirstą senoje japoniško akmenų sodo šventykloje-dabar siekiu tik mėgautis. Jei esu dabar, reiškia patiriu realybę visomis spalvomis, skoniais ir galiu mėgautis jos grožiu, įvairove, nepaliaujamu kitimu, galbūt kukliai, bet nuoširdžiai, kaip tai daro japonai.
www.kurybosterapija.lt
Norintiems sužinoti apie mus daugiau:
Kūrybos terapijos namai – dailės studija, įkurti 2010m. vasarą siekiant skleisti dar pakankamai naujos Lietuvoje, dailės terapijos idėjas bei paslaugas bei dalyvauti atitinkamuose socialiniuose projektuose. Dailės terapijos srityje nesame naujokai, dalyvaujame Lietuvos dailės terapijos – LDTA asociacijos veikloje, bei organizuojamose studijose jau nuo 1997 metų.
Pas mus laukiami įvairaus amžiaus vaikučiai, taip pat suaugusieji, šeimos, besidomintys daile poilsiui ir dailės terapija. Pasitelkdami kūrybinį procesą, piešimą, mūsų specialistai padeda vaikams įveikti baimes, dėmesio, bendravimo problemas, skatinti specialiųjų poreikių vaikų raidą. Taip pat ugdome ir žymesnių problemų neturinčių, bei gabių vaikų kūrybiškumą. Pasitelkdami grupinės bei individualios dailės terapijos metodus, suaugusiems padedame atsigauti po patirtų išgyvenimų, krizių, depresijos. Asmeninio augimo, poilsio ar netgi pramogos ieškantiems siūlome dailės užsiėmimus, kuriuose puikiai sekasi net ir dailėje nepatyrusiems. Besidomintys dailės terapija pas mus gali rasti naudingos informacijos, organizuojame seminarus, profesinio augimo susitikimus, paskaitas ir dailės terapijos užsiėmimus įstaigoms, bendradarbiaujame su kolegomis dailės terapeutais Lietuvoje ir užsienyje.
ĮKVĖPIMAS esame lankstūs ir kūrybiški, galime pasiūlyti, pritaikyti paslaugas įvairiems poreikiams
PATIRTIS Turime 15 metų darbo patirtį , esame savo srities pionieriai
ŽINIOS atitinkame dailės terapeuto profesijai keliamus reikalavimus
KOKYBĖ priklausome profesinius standartus užtikrinančiai asociacijai-LDTA
“Menas-tai vienintelė universali kalba, kurią sukūrė žmonija” Erich From